Emaliu dengti ketaus indai gaminami iš specifinės sudėties ketaus fazių, įskaitant feritą ir perlitą. Feritas yra minkšta ir lanksti fazė, o perlitas sujungia feritą ir cementitą, suteikdamas jam tvirtumo ir kietumo.
Dengiant ketaus emaliu, labai svarbu suprasti metalografinę struktūrą, kad būtų užtikrintas optimalus sukibimas ir ilgaamžiškumas. Šiame tinklaraščio įraše bus nagrinėjama ketaus metalografinė struktūra, daugiausia dėmesio skiriant sluoksniams, kurie prisideda prie sėkmingo emalio dangos panaudojimo.
Dengiant emaliu, ketaus ferito ir perlito santykis turi būti subalansuotas. Ši kompozicija suteikia tvirtą pagrindą emaliui prilipti ir užtikrina dangos ilgaamžiškumą. Ferito fazė padeda tolygiai sugerti ir paskirstyti šilumą, o perlito fazė suteikia tvirtumo ir atsparumo dilimui.
Be ferito ir perlito, lemiamą vaidmenį atlieka kiti elementai, tokie kaip anglis, silicis ir manganas. Anglies kiekis turi būti nedidelis, kad būtų tvirtumo ir išvengta trapumo. Silicis padeda sukibti su emalio danga, o manganas padidina bendrą ketaus stiprumą ir kietumą.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ideali emaliu dengtų ketaus indų sudėtis apima subalansuotą ferito ir perlito santykį, vidutinį anglies kiekį ir silicio bei mangano buvimą. Ši kompozicija užtikrina patvarią emalio dangą, tolygų šilumos pasiskirstymą ir ilgalaikį indo veikimą